Šiandien muzika ir obojus – Varvaros gyvenimo ašis. Kauno J. Gruodžio konservatoriją baigusios ir šiuo metu LMTA studijuojančios merginos karjeros kelias jau dabar įspūdingas. Dvidešimtmetė muzikantė šalia studijų groja solo su orkestru, dalyvauja konkursuose, groja spektakliuose ir dirba Panevėžio muzikiniame teatre.
„Kazimiero Motiekos fondo konkursas vyko po itin intensyvaus savaitgalio, kadangi išvakarėse, šeštadienį ir sekmadienį, turėjau labai daug groti. Žinoma, mintyse vaizdavausi momentą, kaip galbūt laimėčiau stipendiją, bet tikrovėje buvo kitaip, nei maniau. Tai buvo didžiulės laimės ir džiaugsmo akimirka, tik buvau tiek pavargusi, kad neliko jėgų atvirai džiūgauti“, – prisimena Varvara.
Vis gi ši stipendija tapo svariu moraliniu postūmiu, be to, suteikė naujų jėgų judėti pirmyn net ir tada, kai nuovargis ima viršų.
Varvara nestabtelėjo nė trumpam – iškart po šio įvykio išvyko į konkursą Latvijoje ir pelnė I-ąją vietą. O sugrįžusi iškart dalyvavo projekte su Italijos muzikantais Kauno filharmonijoje.
Griežta disciplina ir valia
Kaip menininkai, muzikantai ir pati Varvara atlaiko intensyvų gyvenimo tempą? Muzikanto kelias, anot jaunosios atlikėjos, reikalauja milžiniškų pastangų. Varvara atvirai sako, kad siekiant aukštumų, kartais tenka paaukoti kitiems įprastus džiaugsmus.
„Man buvo gal šešeri ar septyneri, kai jau rimtai grojau fortepijonu. Žinoma, norėjosi žaisti lauke su vaikais. Bet mūsų, muzikantų, vaikystė ir paauglystė yra šiek tiek kitokia. Dabar, kai pažvelgiu atgal, ničnieko nesigailiu. Kartais pasižiūriu savo bendraamžius – jie nelabai suvokia, ko nori iš gyvenimo, blaškosi. O aš jau įdėjau labai daug pastangų į vieną tikslą, žinau, ko siekiu ir dėl ko dirbu. Džiaugiuosi, kad paauglystėje apsisprendžiau ir dabar esu ten, kur man labiausiai tinkama vieta“, – pasakoja atlikėja.
O lengva nėra ir nebus – menininkai dažnai neturi savaitgalių ar švenčių, nes tai koncertų ir spektaklių metas. Varvara ne tik studijuoja Vilniuje, bet ir dirba Panevėžio muzikiniame teatre. Nuolatinės kelionės, vėlyvi grįžimai namo ir papildomi projektai reikalauja geležinės disciplinos.
Sulaukia nuoširdžios pedagogų paramos
Varvara nuoširdžiai džiaugiasi pedagogais, su kuriais muzikuoja. Jau penkerius metus ji mokosi pas LMTA profesorių Robertą Beinarį, kurį vadina ne tik nuostabiu žmogumi, bet ir įkvepiančiu psichologu.
„Robertas mumis labai rūpinasi, galiu kreiptis tiek su muzika susijusiais, tiek asmeniniais klausimais. Būna dienų, kurias vadiname „negrojadieniais“ – kai niekas nesiseka. Profesorius tada ramina: „Nieko tokio, gal neišsimiegojai, gal nepavalgei, rytoj bus geriau“. Jam labai rūpi mūsų fizinė ir moralinė būsena“, – šiltai apie svarbiausią savo mokytoją kalba Varvara. Taip pat ji dėkinga akompaniatorei, koncertmeisterei Linai Šatkutei, kurios patarimai padeda muzikai suskambėti dar geriau.
Apie savo instrumentą – obojų – Varvara kalba taip žmogiškai, kad pasigirsta bičiulystės gaida.
„Kad tai tikrai mano instrumentas, supratau maždaug prieš ketverius metus. Kartais mėgstu su juo net pasikalbėti, juk kartu laimime tiek konkursų, – juokiasi muzikantė. – Tokie pokalbiai – savotiškas ritualas, o obojus man – lyg partneris.“
Ji atskleidžia, kad obojus – kaprizingas ir mechaniškai sudėtingas instrumentas.
„Jam reikia ypatingos priežiūros, beveik kaip vaikui. Pavyzdžiui, žiemą, kad šaltis nepakenktų medienai, kuri naudojama gaminant instrumentą, obojų kiek įmanydami stengiamės laikyti šiltai – ne tik šiltame futliare, bet ir šalikais ar megztiniais apvyniojame. Temperatūrų kaita jam kenkia ir dėl to, kad gali susidaryti kondensatas, tuomet galiu prasčiau sugroti. Tad prieš koncertus rūpinamės, kad patalpose nebūtų per šalta ar per šilta, saugome instrumentą“, – pasakoja atlikėja.
Žvelgdama į ateitį, Varvara svajoja toliau augti, tobulėti, rasti darbą Vilniuje ir koncertuoti. Kartu ji sau primena, kad labai svarbu – nepamiršti savęs: „Ypač užimtais laikotarpiais svarbu savimi pasirūpinti, nes menininkui fizinių jėgų reikia tiek pat, kiek ir dvasinių.“