Kazimieras Motieka

(1929–2021 m.) Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, Atkuriamojo Seimo vicepirmininkas, advokatas

Kazimieras Motieka iškilo į aktyvų politinį Lietuvos gyvenimą su Sąjūdžiu kaip šviesi, inteligentiška, tvirto žodžio, drąsios nuomonės asmenbė. Jis pelnė tautos pagarbą ir daugelio atmintyje išliks neatsiejama Atgimimo laikų legenda – žmogus, drąsiomis kalbomis, darbais bei principinga pozicija dėl Nepriklausomybės siekio įkvėpęs kitus.

Gimęs Kaune, teisės mokslus baigęs Vilniaus ir tuometinio Leningrado universitetuose, savo profesinę karjerą 1954 m. Vilniuje pradėjo kaip vieno iš sostinės rajonų prokuratūros tardytojas. Nuo 1959 m. – Lietuvos advokatūros advokatas.

K. Motieka, su sovietinės sistemos veidmainiškumu susidūręs dar 1961 m., kai Klaipėdos kunigų byloje stojo ginti kunigo, ir dėl to smarkiai nukentėjęs, prasidėjus Atgimimui puikiai suvokė, kad norint išspręsti Lietuvos bylą – neteisėtą, prievartinį jos įjungimą į Sovietų Sąjungos sudėtį, 1940-ųjų okupaciją – Sąjūdžiui reikės teisinės pagalbos. Tai tapo pagrindiniu jo – kaip asmenybės ir kaip advokato – gyvenimo tikslu, dėl kurio jis niekad nesusvyravo.

Po pirmojo 1988-ųjų birželio 24 d. Sąjūdžio mitingo K. Motieka sušaukė atvirą Lietuvos SSR advokatų kolegijos Vilniaus I juridinės konsultacijos partinį susirinkimą ir pademonstravo savo aiškų pritarimą Sąjūdžio veiklai. „Mes susirinkom ir nusprendėm pradėti tvarkyti Lietuvos reikalus. Tikrai jaučiau satisfakciją“, – sakė Kazimieras.

Nuo to laiko už kiekvieno istorinio žingsnio kelyje į laisvą Lietuvą galima atrasti ir K. Motiekos darbų.

Pagal K. Motiekos pranešimą 1988-ųjų gruodį Lietuvos sporto visuomenės susirinkime buvo atkurtas Tautinis olimpinis komitetas (TOK). Apie šią įsimintiną ir jaudinančią dieną K. Motieka yra pasakęs: „Juk tai buvo gal pirmas realus žingsnis į Lietuvos nepriklausomybę – atkūrėme organizaciją, ne Maskvai pavaldžią, o pavaldžią Lozanai, tai yra tiesiogiai Vakarams.“

1989-ųjų rugpjūčio 6 d. Švedijoje, Gotlande, K. Motieka padėjo parašą ant komunikato, kuris skelbė, kad visų pasaulio lietuvių pagrindinis tikslas yra atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Tą vakarą paskelbus nepriklausomybę išgyvenau iki tol nepatirtą jausmą. Nuotaika buvo pakili, jutau, kad vyksta kažkas reikšmingo ir tuoj viskas pradės keistis: valstybės sąranga, žmonių gyvenimas.

Antrajame Liaudies deputatų suvažiavime Maskvoje 1989-ųjų gruodį K. Motieka pasakė kalbą, kuria žavėjosi visa Lietuva. Tada pirmą kartą Maskvoje buvo drąsiai pareikalauta Lietuvos nepriklausomybės: „<…> jeigu Sąjunga tikrai persitvarko ir atsiriboja nuo stalinistinių nusikaltimų, pirmiausia pati turi parodyti gerą valią ir imtis neatidėliojamų priemonių pabaigti šį besitęsiantį stalininį nusikaltimą ir likviduoti jo pasekmes. <…> Todėl aš, kaip Lietuvos rinkėjų įgaliotas asmuo, kviečiu SSSR vyriausybę artimiausiu laiku pradėti oficialias derybas su Lietuvos įgaliotaisiais atstovais dėl stalinizmo nusikaltimų likvidavimo ir Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Kadangi šis klausimas tampriai susijęs su tarptautine teise ir Europos namų statyba, šios derybos turi vykti dalyvaujant Europos ir kitų valstybių, kurių didžioji dauguma nepripažino de jure Baltijos valstybių įtraukimo į SSSR sudėtį, bei tarptautinių organizacijų atstovams.“

1990-ųjų pavasarį, K. Motieka buvo išrinktas į istorinę Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą (AT), o joje tapo pirmininko pavaduotoju. „Tą vakarą paskelbus nepriklausomybę išgyvenau iki tol nepatirtą jausmą. Nuotaika buvo pakili, jutau, kad vyksta kažkas reikšmingo ir tuoj viskas pradės keistis: valstybės sąranga, žmonių gyvenimas“, – apie tą įvykį sakė K. Motieka.

Nepriklausomybės atstatymo lyderis K. Motieka dažnai mėgdavo sakyti: „Po Kovo 11-osios kiekviena diena yra kaip Kovo 11-oji.“ Šis sakinys puikiai atspindi, ką signatarui reiškė pasiekta nepriklausomybė, demokratija ir galimybė gyventi bei dirbti laisvoje Lietuvoje.

Svarbiausi K. Motiekos biografijos faktai:

  • 1988–1990 m. buvo Sąjūdžio Seimo tarybos narys.
  • 1988 m. su bendražygiais atkūrė Lietuvos tautinį olimpinį komitetą.
  • 1989–1990 m. SSRS Aukščiausioje Taryboje dirbo valstybinėje komisijoje, kuri politiškai vertino SSRS ir Vokietijos 1939 m. nepuolimo sutartį.
  • 1989 metų TSRS liaudies deputatų II suvažiavime Kremliuje pirmą kartą per visą sovietinės okupacijos laikotarpį oficialiai pareikalavo grąžinti Lietuvos nepriklausomybę.
  • 1990 m. išrinktas į istorinę Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą (AT), o joje tapo pirmininko Vytauto Landsbergio pavaduotoju.
  • Pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos, 1993 m. įkūrė savo vardo advokatų kontorą, o nuo 2003 m. buvo advokatų profesinės bendrijos „Motieka ir Audzevičius“ vyresnysis partneris.
  • 1998–2002 m. – Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas.
  • Nuo 2002 m. – Vilniaus universiteto Tarybos narys, 2003–2014 m. – VU Tarybos pirmininkas.
  • Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (2000 m.), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi (2008 m.), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), LR pakvietimo į NATO proga – atminimo ženklu už asmeninį indėlį plėtojant Lietuvos transatlantinius ryšius (2002 m.).