Tomo Tereko nuotrauka

Jaunos smuikininkės ryžtas, atkaklumas, tvirtas apsisprendimas eiti muzikinės karjeros keliu girdėti viso pokalbio metu. Susipažinkime su Saule – kylančiu muzikos pasaulio talentu.

– Kaip nutiko, kad tavo dėmesio centre dar vaikystėje atsidūrė smuikas? Kitos mergaitės dažnai svajoja tapti balerinomis…

– Kiek aš prisimenu, daugelio mergaičių susižavėjimo objektas būdavo arfa. Laimei, muzikos mokykloje nebuvo arfos klasės (juokiasi), tai įnoringas, brangus instrumentas. O smuikas tikriausiai buvo mano pirmas artimiau „sutiktas“ instrumentas. Mano tėvai – muzikantai, mama – fortepijono mokytoja, koncertmeisterė, tėtis groja klarnetu. Kai man buvo šešeri, mama nusivedė į koncertą. Pasiklausiau ir nutariau, kad grosiu smuiku. Vėliau viskas klostėsi tradiciškai – mokiausi Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje ir, beje, pirmąsias dvi klases buvau dailės klasėje. Trečioje klasėje jau įstojau į smuiko specialybę.

– Ar paauglystėje nebuvo blaškymosi, pagundos mesti, kas pradėta?

– Ne. Kiti vaikai paaugę kartais meta pradėtus dalykus, nes jiems kažkuriuo momentu tampa per sunku. Man neblogai sekėsi tiek muzikiniai, tiek bendrieji dalykai, nereikėjo dėl nieko kamuotis. Ir, aišku, šalia nebuvo žmonių, kurie sakytų – „gerai, negrok“. Be to, mane visada lydėjo puikūs mokytojai.

– Kas svarbiausia grojant smuiku: fiziniai duomenys, drausmė, talentas?

– Tokie fiziniai duomenys kaip rankų, pirštų ilgis smuikui nėra tiek svarbu, nes tai nėra didelis instrumentas. Svarbiau – mąstymo greitis, muzikiniai duomenys, klausa. Ir, žinoma, turi būti įdomu groti.

Mokymasis groti smuiku įstato į labai aiškias drausmės vėžes. Pavyzdžiui, dauguma žmonių atostogaudami nedirba. Smuikininkas neturi atostogų, jis privalo groti kasdien. Net jei leidžia sau negroti, kūriniai „gyvena“ muzikanto mintyse. Aš visada atostogauju su smuiku, groju kasdien. Kiek valandų per dieną groti – gan individualu, priklauso ir nuo tuo metu grojamos programos. Aštuonios valandos per dieną – man per daug, smegenys neatlaiko įtampos, o rankos – krūvio. Optimalu – trys keturios valandos per dieną.

Kol dar studijuoju, darbotvarkė svarbi ir dėl paprasčiausių dalykų – tarkime, reikia prisiversti eiti anksčiau miegoti bei anksti keltis, kad atėjusi į akademiją rasčiau laisvą klasę groti.

– Kaip atrodo kasdienis grojimas? Groji techninius muzikinius pratimus ar ir programinius kūrinius?

– Kasdienė repeticija visada prasideda prasigrojimu. Negalima iškart groti kūrinio – sugadinsi ne tik kūrinį, bet ir rankas. Kaip krepšininkai prieš varžybas prasibėgioja, taip ir mes leidžiame apšilti sąnariams, pirštams, tada einame prie etiudo ar kūrinio. Ir pats kūrinys – iš pradžių „apšyli“ jį grodamas, o tik paskui prasideda tikroji muzika. Jei kūrinių programoje daug, jų visų per tas kelias valandas ir neišgroju.

Į dienos rutiną būtinai įeina ir mankšta, kadangi daugelis smuikininkų susiduria su stuburo problemomis.

– Žmogui iš šalies griežta muzikanto darbotvarkė gali atrodyti net baugiai – toks įspūdis, kad nieko negali sau leisti.

– Manęs šie dalykai neslegia. Esu išauklėta taip, kad pirmiausia – darbai, paskui pramogos. Galiu ir į vakarėlį išeiti, bet turiu prieš tai susiplanuoti laiką grojimui. Po vakarėlio nebepagrosi…

– Konkursai, apdovanojimai – kiek tai tau svarbu?

– Apie konkursus ir pripažinimą juose manau, kad ne viskas nuo manęs priklauso. Ar gausiu apdovanojimą, ar ne, priklauso ir nuo sėkmės. Komisijoje būna asmenybės, jie profesionalai, bet visgi vertinimas gali būti įvairus.

Mano įsitikinimu, muzikantui reikšmingesnis troškimas dalyvauti konkurse, o ne pasiekimas ar įvertinimas. Ruošdamasis konkursui, muzikantas įdeda daugybę laiko, pastangų, gimsta naujos idėjos, ir visa tai lieka viduje, nepriklausomai nuo apdovanojimų.

– Turint tokį požiūrį, kad ne viskas priklauso nuo tavęs, galbūt ir stresą suvaldyti lengviau?

– Stresas egzistuoja visada. Nors mano nuotaikų pokyčiai nebūna kardinalūs, bet visai jų išvengti neįmanoma. Tarkime, ruošiantis konkursui iki pat grojimo scenoje esi aukščiausiame motyvacijos taške, nes svarbiausia – kaip pasirodysi scenoje. Po pasirodymo būna sunku: tuo momentu esi padaręs viską, ką galėjai, ir vėl laukia naujas darbas iš pradžių. Po tos viršūnės nėra lengva grįžti į įprastą darbo rutiną.

– Ar muzikos pasaulyje jauti konkurenciją? Kaip ji tave veikia?

– Konkurencija tikrai yra, ir nebūtinai tarptautinėje plotmėje, bet ir mažesniu mastu, netgi akademijos studentų konkursuose. Bet manęs tai neveikia neigiamai, tik dar labiau motyvuoja siekti tikslo. Kai ribas nustatinėji pats sau – pats ir sprendi, kiek ko siekti. O kai susiduri su kitais, galbūt pasijunti menkesnis, atsiranda paskatų užsikelti kartelę.

– Šiuo metu esi antrame akademijos kurse. Ar jau žinai, kas bus toliau, kur norėtum mokytis ar groti?

– Planuoju daug mokytis, taip pat ir užsienyje. Tačiau manau, kad gyvensiu Lietuvoje. Tiksliai žinau, kad labiau noriu būti atlikėja, nei pedagoge.

Tokios pagrindinės gairės. Džiaugiuosi, kad tėvai labai palaiko mane ir skatina kilti aukščiau, jie pritaria tiek mano planams pasimokyti užsienyje, tiek perspektyvoms Lietuvoje.

– Kokie kūriniai sudaro tavo dabartinę solinę programą?

– Kaip jau minėjau – Arvo Pärt „Fratres“, taip pat Ernest Chausson „Poema Op. 25“, Jean Sibelius koncertas smuikui ir orkestrui Op. 47 d-moll (šiuo metu pirmoji dalis).

„Fratres“ grosiu balandžio 29 d. Vilniaus miesto Rotušėje, jungtinio Lietuvos-Lenkijos jaunimo orkestro, kurį sudaro NIKO (Naujų Idėjų Kamerinio Orkestro) nariai, LMTA ir Varšuvos F. Šopeno vardo muzikos akademijos styginių katedros studentai, koncerte.

– Kaip apibūdintum jausmą po koncerto, kai sulauki aplodismentų?

– Tam net nerandu tinkamų žodžių… Tai labai stiprios emocijos, jų daug. Jei jautiesi išpildęs tai, ką norėjai padaryti, aplanko savotiška euforija. Taip gera, kad nesinori nueiti nuo scenos. Nusilenki ir išeini su plačiausia šypsena, širdis smarkiai plaka. Ir po to norisi vėl tai pakartoti. Kai kitą kartą prieš koncertą vėl kyla įtampa, prisimeni ankstesnius pojūčius ir supranti, kodėl vėl ir vėl traukia scena.

 

 

Pakalbinome ir Saulės profesorę Rūtą Lipinaitytę, LMTA styginių instrumentų katedros vedėją.

– Saulė su jumis mokosi jau kelerius metus. Kokie jos bruožai labiausiai padeda siekti smuikininkės muzikinės karjeros?

– Manau, kad užsispyrimas, atkaklumas ir darbštumas – labiausiai Saulei padedantys eiti į priekį bruožai. Be to, Saulė išsiskiria ypatingai giliu požiūriu į gyvenimą, į aplinką. Mūsų profesijoje tai be galo svarbu. Atlikdamas kūrinį muzikas klausytojui perduoda savo mintis, jausmus, pasakoja. Juk neįmanoma papasakoti to, ko nežinai, perteikti tai, ko nejauti. Tad atlikėjo vidinis pasaulis turi būti kupinas minčių, jausmų, potyrių, tai ne mažiau svarbu nei puikiai išvystyta technika ar kiti su instrumentu susiję dalykai.

– Jaunam žmogui gali būti nelengva laikytis griežtos profesionalaus muzikanto drausmės. Kaip sekasi Saulei?

– Be pastovaus darbo, be disciplinos daug pasiekti smuiko srityje vargu ar pavyktų. Muzikantams tenka įprasti dirbti nuo pat vaikystės. Vėliau saviruoša tampa įpročiu, kartais ir malonumu. Saulei sekasi tikrai gerai, motyvacijos pakanka. Kai motyvacijos pritrūksta – labiausiai padeda turėjimas tiek trumpalaikių, tiek ilgalaikių tikslų, būtent jie padeda nenuleisti rankų, net kai atrodo, jog galėtų sektis geriau. O būna visko, būna ir pakylėjimų, ir laimingų akimirkų, tačiau būna ir nusivylimų, liūdesio. Muziko profesija labai dinamiška. Tad kartu aptariame, susidėliojame planus, nes būtent jie padeda žiūrėti tolyn ir džiaugtis pasiekimais.

– Galbūt papasakotumėte apie jus labiausiai nudžiuginusį Saulės koncertą ar atliktą kūrinį?

– Negalėčiau išskirti vieno konkretaus Saulės koncerto ar kūrinio, kuris man būtų padaręs didžiausią įspūdį. Labiausiai džiuginantys turbūt yra momentai, kai Saulei scenoje pavyksta pagriežti ne taip, kaip buvo sutarta ar išmokta, bet kai koncerto metu jai gimsta naujos, įdomios muzikinės mintys, ir jos yra logiškos, profesionalios, brandžios.

Kol jaunas muzikas mokosi – visuomet neišvengiamai jaučiama pedagogo įtaka. Tai ir gerai, ir blogai. Be abejo, pedagogo tikslas yra išmokyti groti tam tikru instrumentu. Tačiau ne mažiau svarbu yra atskleisti studento talentą ir individualumą. Saulė yra labai talentinga jauna smuikininkė, tad viena svarbiausių užduočių man, kaip pedagogei, yra šio talento neužgniaužti.