S. Mikniaus vardas fortepijono muzikos pasaulyje jau neblogai žinomas. Jaunas atlikėjas yra daugelio tarptautinių pianistų konkursų laureatas, tarp jų – įvertinimai tiek garsiuose konkursuose kitose šalyse (Lenkijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje), tiek Lietuvoje rengiamuose festivaliuose ir konkursuose. Išsamiam pianisto laimėjimų aprašymui prireiktų nemenkų kelių pastraipų, tačiau dabar teiraujamės, kuriuos pasiekimus įsiminė jis pats.

„Visuomet atmintyje įstringa pirmieji kartai: pirmas pasirodymas Kauno filharmonijoje, pirmas koncertas su simfoniniu orkestru, pirmas konkursas, kuris sutapo ir su pirmaisiais laimėjimais. Labai miela prisiminti F. Šopeno jaunųjų pianistų konkursą Šafarnėje – jaukiame kaimelyje Lenkijoje, kuriame F. Šopenas vaikystėje praleido porą vasarų, – šiltais prisiminimais dalijasi Simonas. – Gera prisiminti tuos konkursus, kuriuose man pavyko sugroti taip, kaip ir norėjau, bei jautėsi sąžiningas atlikėjų vertinimas.“

Muzikantas nuolat ruošiasi svarbiems pianistų konkursams, kurių ne vienas numatomas ir šiemet, taip pat planuoja solinius koncertus bei koncertus su simfoniniu orkestru. Vienas iš jų vyko balandžio mėnesį – „Šopeno muzikos vakaras“ Vilniaus paveikslų galerijoje.

Paklaustas, ar turi kūrinį-svajonę, Simonas atsako – tokių svajonių daug ir jos labai greitai pildosi: „Jei kūrinys man patinka ir aš labai jį noriu sugroti, imu jį ir išmokstu. Vėliau jis suskamba koncertuose ir konkursuose“.

Simonas fortepijonu groti pradėjo būdamas septynerių. 2022 m. baigė Kauno J. Gruodžio konservatoriją ir tais pačiais metais įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Ne paslaptis, kad daliai muzikos mokyklas lankančių moksleivių pianino pamokos būna itin sunkios – tad kas nulemia, kad septynmetis, palietęs klavišus, daugiau nuo jų neatsitraukia?

„Čia jokios paslapties nėra. Tiesiog žmogus turėtų siekti daryti tai, kas jam labiausiai patinka ir sekasi. Jei vaikai muzikos mokykloje kenčia, vadinasi, jie tai daro dėl tėvų, patys nesikankintų. Mano manymu, tėvai vaikuose turėtų ieškoti gabumų, išbandyti įvairias užklasines veiklas ir nebūtinai užbaigti tai, kas pradėta“, – svarsto Kazimiero Motiekos fondo stipendininkas. Simonas patikina, kad jo tėvai – nuolatiniai ištikimi palydovai nuo pat muzikinio kelio pradžios.

Jei jau muzika „prilipo“, paprasčiau būti pastebėtam vaikystėje: „Gabūs muzikai vaikai greitai išsiskiria tarp bendraamžių. Suaugusiojo pasaulyje jau truputį kitaip – neišliksi aukštame lygmenyje, jei kasdien nesuplanuosi savo darbo dienos. Juk kolegos irgi daug dirba“.

Pasak Simono, kiekvienas muzikantas savaip susidėlioja dienos režimą ir darbotvarkę: „Bendro recepto tikrai nėra. Ir ne vien valandų, praleistų prie instrumento, skaičius yra svarbiausias kriterijus siekiant tikslo bei sėkmės.“ Laisvalaikio be muzikos, bent jau Simonui, lieka mažai, tačiau jei jau yra proga, išnaudoja laisvą laiką sportuodamas, kurdamas elektroninę muziką, skaitydamas ir grodamas gitara.

Daugelis muzikantų pripažįsta, kad scena – ne vien pakylėtos emocijos, bet ir didelis stresas, kurį taip pat kiekvienas atlikėjas mokosi valdyti savitai. „Taip, scena yra kiekvieno artisto emocinis išgyvenimas, stresas. Žodžiais net sunku nupasakoti. Galėčiau suskirstyti į etapus: ruošimasis, žengimas į sceną, buvimas joje, nulipimas ir prisiminimai su analize. Kiekvienas etapas sukelia skirtingas emocijas. Būna teigiamos, būna neigiamos, tačiau toks yra artisto gyvenimas. Svarbiausia yra gerai pasiruošti ir kuo dažniau koncertuoti“, – apibendrina Simonas.