Elingos baigiamoji kolekcija – „Gyvis“ – peržengia įprasto mados dizaino ribas: drabužį, aprangą menininkė pavertė konceptualiu meno objektu.
„Turbūt daugelis kūrybos žmonių analizuoja patys save, aš – ne išimtis. Kurdama „Gyvį“ rėmiausi savo pačios vidinėmis būsenomis, kurias dažnai nuneigiu, bandau nustumti į šalį. Taip išgryninau šešis personažus – Bailį, Perfekcionistą, Kontrolierių, Apsėstąjį, Įspraustąjį bei Agresorių – ir juos įkūnijau savo darbe. Visi šie vidiniai veikėjai kilę iš manęs, todėl projektas man buvo labai artimas. Jaučiau didelę motyvaciją ieškoti įdomių sprendimų ir daug dirbti, net jei kartais prireikė atsisakyti asmeninio gyvenimo“, – apie idėją ir kūrybinį procesą pasakoja Elinga.
„Gyvis“ – tai vizualus pasakojimas apie žmogaus daugialypiškumą ir santykį su slopinamomis, užgožtomis asmenybės dalimis. Autorei atskiri įvaizdžiai tapo fiktyviomis būtybėmis, kurios prašosi būtų priimtos ir suprastos.
„Aš pati ilgą laiką neigiau tam tikrus dalykus, todėl siekiau, kad kiekvienas lankytojas, atėjęs į parodą ir paskaitęs mano darbo aprašymą, atpažintų ir save. Norėjau atkreipti dėmesį į problemą, kad dažnai žmonės nuneigia savo emocijas. Suprantu, kad mada nėra priemonė spręsti psichologines problemas, bet tuo remtis – bent jau man – yra labai įdomu“, – sako Elinga.
E. Jurkūnaitės kolekcija „Gyvis“
Į mados dizainą atvedė intuicija
Nors visada jautė polinkį į kūrybą, Elinga neplanavo studijuoti mados dizaino – kažkada atrodė, kad tai ir liks tik hobiu.
„Baigusi mokyklą, kaip ir visi, dvejojau, ką veikti, tačiau visad jaučiau paslėptą norą studijuoti madą. Į tai atvedė intuicija. Studijos smarkiai praplėtė akiratį ir supratimą, kokia gali būti kūryba ir dizainas. Dažnas matome drabužį kaip kasdienį objektą, o aš labiau mėgstu žiūrėti į drabužį kaip į meno objektą“, – atskleidžia kūrėja.
Ji svarsto, kad į studijas reikia žvelgti kaip į augimo kelią, o ne dalyką, kurį privalu atlikti. Todėl Elinga, pajutusi poreikį pailsėti bei atsitraukti, nebijojo pasiimti akademines atostogas: „Žinojau, kad grįšiu į studijas. Apskritai neįsivaizduoju, ką kita galėčiau veikti, be mados dizaino.“
Kūrybiniai užkulisiai
Baigiamojo darbo kūrimas – tai ilgas maratonas, reikalaujantis ne tik meninės vizijos, bet ir daug disciplinos bei užsispyrimo.
„Rudenį konceptualiai vystėme temą, ieškojome medžiagų, o po Naujųjų jau kibome į materialius dalykus. Reikia ne tik pasiruošti, bet ir pristatyti darbą. Tenka ir organizacinis vaidmuo – darbas su siuvėjomis, modelių paieška, fotosesijos planavimas. Labai gerai, jei yra padedanti komanda – draugai, šeima, pažįstami. Man tokia patirtis labai patinka! Smagu, kad akademijoje dirbome kartu su kurso draugėmis, viena kitą palaikydavome. Taip pat esu labai dėkinga visai mados dizaino katedrai bei savo darbo vadovui doc. Dainiui Bendikui, kuris kryptingai man padėjo vystyti baigiamąjį darbą viso proceso metu“, – pažymi Elinga.
E. Jurkūnaitės kolekcija „Gyvis“
Vizija – tarpdisciplininis menas
K. Motiekos fondo stipendija Elingai taps tiesiogine investicija į techninį kūrybos pagrindą ir tolesnius projektus: „Investuosiu į įrangą tolesnei savo kūrybai – planuoju įsigyti dar vieną siuvimo mašiną bei kitus projektams įgyvendinti reikalingus įrankius.“
Neįsivaizduojanti savęs kitoje srityje, jaunoji dizainerė jau įstojo į VDA magistrantūrą ir planuoja žengti į platesnį meno lauką: „Grįžtu į savo katedrą magistro studijoms. Manau, į mados dizainą bandysiu pažvelgti labiau iš tarpdisciplininės perspektyvos, ieškosiu, kaip mada gali peržengti drabužio ribas ir įgyti naujas raiškos formas šiuolaikinio meno kontekste. Taip pat turiu idėjų asmeniniams projektams.“
Svarstydama apie mados rinką, Elinga pastebi, kad Lietuvoje ji nedidelė ir uždara, todėl jauniesiems kūrėjams čia sunku išplėsti savo auditoriją. „Natūralu, kad žvalgomės į užsienį, nors patekti į tarptautinę rinką reikalauja milžiniškų pastangų ir nuolatinio matomumo socialinėse medijose. Žinau, kad mados dizainas nėra sfera, kurioje lengva, tačiau mane į priekį veda asmeninė motyvacija ir drąsa bandyti“, – sako Elinga.