Dr. T. Marozas iki doktorantūros keliolika metų dėstė tarptautinę humanitarinę teisę, taip pat gilino žinias konferencijose, rašydamas mokslinius straipsnius ir praktinėje veikloje su studentais.
„Pasiekiau tam tikrą karjeros tašką, kai reikėjo apsispręsti, ar stoti į doktorantūrą ir aktyviau užsiimti moksline veikla. Pasinaudojau šia proga ir nėriau į kosmoso platybes analizuoti kosmoso ginklus, jų panaudojimo teisėtumą, nagrinėti palydovų teisinį statusą, puolimo taisykles ir pan. Užsibrėžiau tai, ką reguliuoja karo teisė apie objektų puolimą, perkelti į kosmoso palydovų kontekstą“, – pasakoja pašnekovas.
Disertacijoje jis siekė atsakyti į du esminius klausimus: ar tarptautinė humanitarinė teisė, įskaitant taikinių puolimo taisykles, gali būti taikoma kariniams veiksmams kosminėje erdvėje ir, jei gali, kaip turėtų būti interpretuojamos puolimo taisyklės pasirenkant palydovus kaip taikinius. Tomas padarė keletą unikalių tarptautiniame kontekste atradimų, pavyzdžiui, kad karinių veiksmų kosmose atveju karo veiksmus reguliuojančios taisyklės „ima viršų“ kosmoso teisės atžvilgiu, taip pat tai, kad net kai kurie dvigubos paskirties palydovai gali būti kariniai taikiniai.
Ar tyrimo įžvalgos gali turėti praktinės reikšmės dabartiniame itin nestabiliame pasaulyje? „Skeptiškai vertinu socialinių mokslų tyrimų praktinį pritaikymą. Ypač tarptautinėje teisėje praktika pasireiškia per valstybių veiksmus, taigi turbūt neturėčiau būti naivus manydamas, kad mano mokslinis darbas juos pakeis. Pasiūliau archaiškų, šimtą metų siekiančių teisinių normų interpretaciją, kaip jos galėtų būti taikomos šiuolaikiniams konfliktams kosminėje erdvėje. Tai yra viena iš interpretacijų ir, jei kam nors kils šios srities klausimų, galės atsiversti mano disertaciją ir pasiskaityti. Bet nemanau, kad ji gali pakeisti pasaulį“, – atsako dr. T. Marozas.
Nėriau į kosmoso platybes analizuoti kosmoso ginklus, jų panaudojimo teisėtumą, nagrinėti palydovų teisinį statusą, puolimo taisykles ir pan.
Mokslininko ekspertiškumas itin specifinėje srityje jau yra matomas viešumoje – incidentai kosmose, susiję su kariniais ginklais, tampa įdomi tema, ir žiniasklaida pasitelkia dr. T. Marozą komentarams šia tema. „Šios srities ekspertų tiek Lietuvoje, tiek regione nėra daug, todėl tikrai mielai dalinuosi savo įžvalgomis“, – teigia pašnekovas.
Beje, apie dirbtinį intelektą. Jis juokiasi, kad savo paties disertaciją paprašė patikrinti įrankio, kuris esą nustato, ar darbo dalis yra sugeneruota DI, ar unikalus autoriaus kūrinys. Tomo nuostabai, šio DI įrankio nuomone, disertacija yra DI produktas. „Kol kas negaliu sakyti, kad pasitikiu DI, šis įrankis vis dar ganėtinai primityvus ir tikriausiai pasitarnauja sprendžiant primityvias, ne kompleksines problemas. Tikriausiai daugelis savo srities ekspertų sutiks, kad sudėtingesnių klausimų atvejais atsakymai nėra pagrįsti“, – sako teisės mokslų daktaras.
Prisimindamas darbo procesą, mokslininkas sako, kad nuo pat doktorantūros starto jautėsi tvirtai, kadangi jau turėjo ir dėstymo praktikos susijusioje su disertacijos tema srityje, ir teorinių žinių, taip pat buvo susipažinęs su kitų mokslininkų tyrimais. Kolegoms ar studentams, svarstantiems apie doktorantūrą, jis pataria padirbėti savo srityje, išmokti argumentuoti: „Ko gero, tai kertinis dalykas teisininko karjeroje ir moksle. Kai jau turi pagrindą, doktorantūros procesas nėra sudėtingas.“
Nepaisant keleto ilgesnių vakarų, kai tiksint terminams reikėjo padirbėti ilgiau, gyvenimas, studijuojant doktorantūroje nepasikeitė: nenukentėjo nei šeima, nei veiklos, nei darbovietės, kuriose darbuojasi.
Kaip horizonte atsirado Kazimiero Motiekos fondas? Užpildyti paraišką stipendijai paragino universiteto kolegos. Atomazga buvo netikėta: pretendentas į stipendiją savo kalendoriuje buvo užfiksavęs datą, kada turėtų būti sprendimas dėl laimėtojo, tačiau tą dieną nerado informacijos ir nutarė – ką gi, nepavyko. Tačiau po kelių savaičių paaiškėjo, kad laimėtojas – dr. T. Marozas.
„Tai buvo didžiulė maloni staigmena. Apskritai fondų, kitų mecenatų paskatinimai yra didžiulė paspirtis studentams, pedagogams, doktorantams, būsimiems mokslininkams. Tai skatina kokybiškai atlikti savo darbą, nuoširdžiai stengtis ir pretenduoti į geriausius savo srityje. Esu laimingas, kad man pasisekė, ir kad Lietuvoje yra fondų, prisidedančių prie kokybiško mokslo raidos“, – patikina dr. T. Marozas.