Vienas iš tokių pavyzdžių yra Justino Bagdžiaus pasirinkta tema – „Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą“. Dar rašydamas magistrinį darbą jis pastebėjo nišą, kurioje mažai arba visai nebuvo išsamios analizės.

Paklausėme Justino, kas jį labiausiai palaikė siekiant daktaro laipsnio, su kokiais iššūkiais teko susidurti ir kas buvo tie maži įkvėpimo šaltiniai, padėję nepasiduoti.

– Kaip nusprendėte toliau tęsti teisės studijas doktorantūroje ir kodėl gilinotės į būtent tokią disertacijos temą, kokią pasirinkote?

– Disertacijos temą aš pats pasirinkau dar tada, kai reikėjo rašyti magistro darbą. Aš ją pats sugalvojau, nes pamačiau, kad visiškai neanalizuotas institutas. Studijuodamas teisę dirbau advokatų kontoroje ir pamačiau, kad jis tikrai niekur nėra tirtas teisės mokslo darbuose. Tad pirmas etapas buvo magistro darbas šitoje temoje. Na, o sėkmingai apgynus magistro darbą, iš kolegų ir dėstytojų gavau paskatinimą toliau šią temą vystyti atliekant mokslinį tyrimą.

– Kur šiuo metu dirbate, ar tai susiję su disertacijos tema?

– Dirbu teismų sistemoje, Nacionalinėje teismų administracijoje. Man visada teismų darbas buvo įdomus ir disertacinio tyrimo metu daug analizavau teismo ir teisėjo darbą, kokius klausimus turi atsakyti teismas spręsdamas būtent tokius klausimus, kokia yra susiformavusi praktika ir kaip ji atitinka tą institutą bei tuos tyrimo rezultatus, kuriuos man davė mokslo metodų pritaikymas.

– Sprendimas rašyti disertaciją yra rimtas žingsnis, tai bent ketverių metų įsipareigojimas. Klausimas, kas šiame kelyje jus labiausiai palaikė? Ar artimieji, ar kiti žmonės? Ar tiesiog pati idėja?

– Labiausiai palaikė tėvai, šeima. Visada jaučiau draugų palaikymą, kurie klausė: kada parašysi, kiek jau parašei. Vadovas, žinoma, irgi palaikė. Atsimenu buvau dar I-ame doktorantūros kurse, tuomet vyko įvadinės paskaitos ir buvo susitikimas su daktare Dovile Valančiene. Dar iki šiol atsimenu jos pasakymą, kad nepaisant to viso palaikymo, rašydamas disertaciją visada jausiesi lonely stressed and depressed. Tai tikrai pasitvirtino, nes kai reikia parašyti, susirinkti medžiagą, tada palaikymą tu jauti, bet esi vienas su tema ir tyrimu, kurį atlieki, ir tik tavo darbas gali duoti tą rezultatą, kurio nori.

– Ar nebūna sunku, o gal kartais ir nuobodu, tiek savo laiko skirti vienai sričiai? Ar būna kartais labai sunkių akimirkų, breakdowns ir kas tokiu metu, jeigu taip nutinka, labiausiai padeda?

– Nežinau, ar čia atsakinėti, nes skaitytojai pamanys, kad nerimtas studentas buvau, nes dažniausiai dirbdavau iki deadline‘ų. Tie 6 metai nereiškia, kad tu sėdi visą laiką ir rašai disertaciją. Galbūt kažkas taip daro, tyrimus atlikinėja. Termino turėjimas man būdavo papildomas motyvatorius darbus užbaigti. Be to, ne paslaptis, didžiulę motyvaciją kelia tai, kai pats moki už mokslą, ypač, kai moka tėvai. Juk negali sau leisti prabangos studijų metais nieko nedaryti su tyrimu ir laukti, kol tie metai praeis.

– Ar būna tokių momentų, kai aplanko jausmas ,,Man pavyko“ ir džiaugiatės savo ilgo darbo rezultatais?

– Visada stengiesi daryti ką gali geriausiai ir vis tiek lieka mintis, kad galbūt galėjau padaryti geriau. Pirmas tikrai malonus pasitenkinimo momentas, kai iš vadovo ir recenzento gavau atgalinį ryšį – jiems įdomu ir patiko. Galbūt pats kritiškiau žiūri į savo darbą, o kitas iš šalies perskaitęs visai kitaip įvertina.

Kalbant apie disertaciją, nustebino ir recenzijos, juk ruošiesi gynimui ir lauki jo. Žinai, kad gynimo komisijoje tikrai solidūs žmonės, jie darbą perskaito ir turi pateikti atsiliepimus. Gavęs visas recenzijas supratau, kad nėra man kliūčių, nematau jokių kritinių klaidų ar pastabų, kuriose būtų sakoma, kad aš ne tai išanalizavau, kad išvados nepakankamos ir neparemtos tyrimo rezultatais. Atsiliepimai labai gerą įspūdį paliko, nes visi komisijos nariai labai nuoširdūs ir sakė, kad tikrai įdomu darbą skaityti, nenuobodu. Tad ir pačiam buvo tikrai pakankamai malonu.

– Kaip atrodo disertacijos rašymo kasdienybė? Anksti keliatės, metodiškai dirbat ar kažkaip kitaip? Ar apskritai yra disciplinos, dienotvarkės taisyklės?

– Bandžiau įvairius metodus ir tikrai būdavo momentų, kai apimdavo panika… Pirmiausia disertacija atsirado galvoje – kalbu, pasakoju vadovui, pasakoju kitiems kolegoms doktorantams. Sakau – man duotų žodžiu gintis, dabar galėčiau apsigint, tačiau reikia viską suguldyt į tekstą. Tai sunkus darbas atsisėsti ir sklandžiai parašyti gerą sklandų tekstą. Visada bandai disciplinos laikytis, galiausiai niekas taip gerai neveikia, kaip artėjantis terminas ir jo pabaiga.

Buvau iš darbo pasiėmęs beveik 5 mėnesius atostogų tam, kad parašyčiau disertaciją, tačiau nepavyko to padaryti. Jaučiau šiokį tokį nusivylimą, kad nepavyko, galvojau susitvarkysiu ir uždarysiu tą klausimą, deja nepavyko. Jau po metų laiko vėl bandžiau. Tada sau pasakiau – šie metai bus mano metai. Tada buvo 2022 metai, nuo sausio 1-os grįžau pas tėvus, užsidariau nuo išorinio pasaulio ir tiesiog sėdėjau ir rašiau.

– Galiausiai – kuo konkrečiai jūsų disertacija gali būti naudinga teisės mokslui, kokias svarbiausias išvadas padarėte?

– Manau, kad mano disertacija yra naudingiausia teisės taikytojams, t.y. teisėjams. Pastebėjau, kad yra užkurtas formalusis laidavimo taikymo mechanizmas, kai laidavimas yra taikomas, jeigu yra formaliai atitinkamos visos sąlygos ir yra parengtas motyvuotas prašymas, kurį dažniausiai parengia advokatai – pakankamai gražiai ir nepriekaištingai.

Nors laidavimo atvejų palyginti nėra daug, iki 2 tūkst. per metus, vis dėl to manau, kad jų yra per daug. Labai išryškėjo automatiškumas, kuomet buvo kriminalizuotas vairavimas neblaiviam, ir dabar beveik penktadalis yra atleidžiami pagal laidavimą. Teismas, nuspręsdamas atleisti nusikaltusįjį pagal laidavimą, išreiškia pasitikėjimą. Tačiau kartu jis konfiskuoja automobilį, kad atimtų galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas ir dar nurodo skirti įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Vadinasi, teismas vienu teisės taikymo aktu priima du skirtingus sprendimus. Jeigu yra sprendimas pasitikėti ir nepasitikėti, tai reiškia bendras sprendimas – nepasitikėti. Kaip matematika – pliusas minusas lygu minusas. Čia viena tokių išvadų.