– Kas paskatino dalyvauti konkurse?

– Konkurse paskatino dalyvauti Kazimiero Motiekos fondo reputacija ir fondo vykdoma Lietuvos valstybei reikšminga veikla. Nepriklausomybės Akto signataras Kazimieras Motieka, kurio garbei buvo įsteigtas fondas, yra įkvepianti asmenybė, kuri simbolizuoja teisininko idealą. Todėl sužinojęs, kad fondas organizuoja konkursą prizui už geriausią studijų metų mokslo disertaciją, negalėjau nepasinaudoti galimybe jame sudalyvauti .

– Kokia tema buvo jūsų disertacija, ir kodėl pasirinkote būtent šią?

– Mano tema „Įrodymų leistinumas tarptautiniame komerciniame arbitraže“. Kitaip tariant, disertacijoje analizuoju, kokiais įrodymais arbitrai gali remtis tarptautinio komercinio arbitražo procese. Pasirinkau šią temą dėl trijų priežasčių.

Pirma, šią temą paskatino rinktis Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesoriai Vytautas Nekrošius ir Valentinas Mikelėnas. Aplinkybė, kad profesoriai įžvelgė šios temos svarbą, nulėmė pasirinkimą keturis metus skirti būtent šiai temai.

Antra, nei teisės praktika, nei teisės mokslas per daug dėmesio neskiria konceptualiems įrodinėjimo klausimams tarptautiniame komerciniame arbitraže. Tai, iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti kaip argumentas prieš temos aktualumą. Bet atlikus preliminarų temos tyrimą, man pasirodė, kad dėmesio stoka tokiam svarbiam klausimui kaip įrodinėjimas gali kelti nemažai mokslinių ir praktinių problemų. Šias problemas, galų gale, pavyko identifikuoti disertacijoje.

Trečia, disertacijos tema yra tarpdisciplininė. Įrodymų leistinumas yra susijęs ne tik su teise, bet ne ką svarbesni disertacijos temos aspektai kyla iš psichologijos, tiksliau – sprendimų priėmimo psichologijos, istorijos ir netgi ekonomikos.

Kai mano darbas gauna apdovanojimą iš prestižinio Kazimiero Motiekos fondo, doktorantūros studijų pasiekimai tampa dar labiau reikšmingi ir malonūs.

– Kokie buvo didžiausi iššūkiai rašant disertaciją? Kaip juos įveikėte? Kaip sekėsi planuotis laiką?

– Didžiausias iššūkis buvo tai, kad disertaciją rengiau ir veliau apsigyniau dviejuose universitetuose, t. y. Vilniaus universitete ir Gento universitete. Vienas iš pagrindinių iššūkių, susijusių su dvigubos doktorantūros studijomis, yra dviejų institucijų reikalavimų derinimas. Skirtingos mokslo institucijos gali turėti skirtingus požiūrius į doktorantūros studijas, todėl studijų metu ne kartą turėjau atsižvelgti į dviejų universitetų reikalavimus, interesus. Šiuos iššūkius padėjo įveikti keli dalykai.

Pirma, nuolatinis disertacijos vadovų palaikymas. Keturis metus turėjau galimybę tiesiogiai dirbti su aukščiausio lygio profesoriais, kurie ne tik palaikė mano idėją siekti daktaro laipsnio dviejuose universitetuose, bet ir ne kartą suteikė įvairų minčių disertacijos turiniui.

Antra, studijų metu įsitikinau, kad įvairūs administraciniai reikalavimai yra dalis doktorantūros studijų iššūkio. Kaip ir bet kurioje profesijoje taip ir mokslininko darbe neišvengiamai susiduriame su administraciniais reikalavimais. Ne išimtis ir doktorantūros studijos, kurių tikslas – parengti doktorantą mokslinei karjerai. Šis supratimas leido į administracinius reikalavimus žiūrėti kaip į mokslinio darbo dalį, o tai padėjo lengviau susidoroti su studijų administracine našta.

Trečia, universitetų administracijos pagalba. Kiekviename doktorantūros žingsnyje jaučiau tvirtą, malonią ir skatinančią Vilniaus universiteto ir Gento universiteto administracijų pagalbą. Po doktorantūros studijų supratau kokį svarbų vaidmenį mokslininko darbe vaidina universiteto administracija.

Priešingai, nei dažnai įsivaizduojama, laikas ir jo planavimas doktorantūros studijose nebuvo problema. Jeigu doktorantas jaučia malonumą rašydamas, o rengiamos disertacijos tema kelia nuolatinį susidomėjimą, laiko stoka neturėtų būti didelė problema.

– Kaip manote, kuo jūsų darbas išsiskyrė, palyginus su kitais?

– Kiekviena Vilniaus universitete apginta disertacija yra verta dėmesio. Kai kuriais aspektais kiekviena disertacija yra išskirtinė dėl pasirinktos metodologijos, disertacijos objekto, tikslo, keliamų uždavinių ir kitų aspektų. Vienas iš pagrindinių mano disertacijos skirtumų yra tas, kad, kaip minėjau, disertacija buvo apginta dviejuose universitetuose, o tai neišvengiamai nulėmė, kad atliktas tyrimas pasižymi ne tik nacionaline, bet tarptautine svarba teisės mokslui. Be to, disertacijoje nemažai dėmesio skiriu tarpdisciplininiams tyrimams, ypač sprendimų priėmimų psichologijai, kuri teisiniame kontekste Lietuvoje nebuvo detaliai analizuota.

– Kaip pasijautėte, kai sužinojote apie laimėjimą?

– Apsidžiaugiau. Pagrindinis doktorantūros studijų laimėjimas – daktaro laipsnis, tačiau kai mano darbas gauna apdovanojimą iš prestižinio Kazimiero Motiekos fondo, doktorantūros studijų pasiekimai tampa dar labiau reikšmingi ir malonūs.

– Ką laikote svarbiausiu įgūdžiu ar savybe, kuri padėjo jums siekti šio rezultato?

– Pirma savybė – užsispyrimas, kuris padeda judėti į priekį dienomis, kurias maloniau skirčiau laisvalaikiui ar kitai veiklai, nesusijusiai su disertacijos rašymu. Antra savybė – pamėgti tai, ką darai. Jeigu mėgsti savo darbą, gali lengviau pasiekti konkrečius rezultatus. Doktorantūros studijos yra tikrai didelis iššūkis, bet studijų metu jaučiau malonumą atlikdamas mokslinius tyrimus, susijusius su disertacija.

– Kaip planuojate pritaikyti savo disertacijos išvadas ar idėjas praktikoje?

– Dalį išvadų ir idėjų jau pavyko pritaikyti, nes po doktorantūros studijų turėjau galimybę dirbti Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, kuriame prisidėjau prie svarbių Teismo nutarčių, susijusių su įrodinėjimu ir (ar) arbitražo teise. Savo tolimesnę karjerą sieju su moksline veikla, todėl tikiuosi, kad pavyks dažniau prisidėti prie mokslinių idėjų, galinčių turėti įtakos praktikai.

– Kokią žinutę norėtumėte perduoti kitiems doktorantams, kurie ruošiasi rašyti savo disertaciją?

– Manau, kad doktorantūros studijos susideda iš dviejų svarbių dalių: disertacijos rašymas ir kita akademinė veikla, kuri apima mokslines stažuotes, dalyvavimą konferencijose, paskaitų dėstymą. Antra studijų dalis gali labai padėti pirmajai. Doktorantūros studijos suteikia galimybę vykti į mokslo institucijas, universitetus ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Doktorantūros studijų metu man teko aplankyti Belgiją, Liuksemburgą, Šveicariją, Ispaniją, Nyderlandus, Prancūziją. Tai ne tik suteikė galimybę praplėsti savo akademinius ryšius, bet kiekviena konferencija ar mokslinė stažuotė suteikė papildomų idėjų disertacijai. Studentai neturėtų pamiršti šių galimybių ir neapsiriboti išimtinai disertacijos rašymu.