Alaa neabejoja, kad disertacijoje „Hibridinio karo problema tarptautinėje teisėje“ (angl. „The Problem of Hybrid War in International Law“) jam pavyko pateikti nemažai pasiūlymų kibernetinio saugumo tema, kuri šiais laikais yra aktuali bei sudėtinga ir liks aktuali ateityje dėl nuolat kuriamų ir tobulinamų naujų technologijų.

Interviu Alaa pasidalino savo disertacijos rašymo kasdienybe, kaip sekėsi derinti darbą ir akademinius įsipareigojimus, kas labiausiai džiugino šiame procese ir padėjo nepalūžti.

– Alaa, kaip nusprendėte studijuoti būtent Lietuvoje?

– Sakyčiau, tai graži istorija ir šiek tiek atsitiktinumas. Anksčiau apie Lietuvą net nebuvau girdėjęs, bet kai studijavau magistrantūroje Libane ir atlikau tyrimą apie jūrų sienas ir jūrų teisę, viena iš bylų buvo apie Lietuvą. Tai buvo pirmas kartas, kai apie ją išgirdau. O galimybė atsirado todėl, kad mano gimtajame Libano universitete buvo programa, pagal kurią galima studijuoti magistrantūrą užsienyje, ir aš turėjau du pasirinkimus: Galėjau tai daryti Bochumo universitete Vokietijoje arba Vilniaus universitete. Laimei, pasirinkau Vilniaus universitetą, nes jis man atrodė labai unikalus ir nauja šalis, kurią galėjau išbandyti ir kurti čia savo gyvenimą. Nuo to laiko įsimylėjau šią šalį, čia studijavau, čia dirbu jau 4–5 metus, todėl dabar save jau laikau pusiau lietuviu. Išlaikiau kalbos egzaminą ir Lietuvos Konstitucijos testą. Nepasakyčiau, kad labai užtikrintai naudoju kalbą darbe, bet kasdieniame gyvenime tikrai susitvarkau be problemų.

– Kodėl gilinotės būtent į tokią disertacijos temą?

– Prieš tai jau turėjau tarptautinės teisės ir tarptautinių santykių magistro laipsnį, o vėliau nusprendžiau Vilniaus universitete studijuoti Tarptautinę teisė ir Europos Sąjungos teisė. Visada svajojau tęsti doktorantūros studijas, kad turėčiau daugiau žinių ir galėčiau atlikti daugiau tyrimų tam tikromis specifinėmis tarptautinės teisės temomis.

– Kur šiuo metu dirbate, ar tai susiję su disertacijos tema?

– Šiuo metu dirbu „Western Union“ didelės rizikos tyrimų padalinyje (FIU), bet anksčiau, kai dar gyvenau Libane, dirbau Jungtinėse Tautose. Tiesą sakant, ten ir susipažinau su tarptautine teise ir jos svarba.

– Sprendimas rašyti disertaciją yra rimtas žingsnis, tai bent ketverių metų įsipareigojimas. Kas šiame kelyje jus labiausiai palaikė? Ar artimieji, ar kiti žmonės, ar tiesiog pati idėja?

– Žinoma, sprendimą turėtų priimti ne tik disertaciją rašantis asmuo, šalia turėtų būti ir kitų žmonių, kurie jį palaikytų. Jau vien mintis palikti savo šalį ir rašyti disertaciją kitoje šalyje yra didžiulis iššūkis, bet vis dėlto, kai nusprendi ką nors daryti, visada turi dėl to sunkiai dirbti. Lietuva iš tiesų suteikė man šią puikią galimybę. Visos šios kelionės metu palaikė ir ankstesni mano vadovai Vilniaus universitete. Taip pat, žinoma, mano šeima. Apskritai, viskas susiveda į paramos sistemą. Žinoma, reikėtų šiek tiek pagirti ir save: jei nebūtum pakankamai atsidavęs siekti savo tikslo – galų gale ir nesugebėtum to padaryti.

– Kaip atrodo disertacijos rašymo kasdienybė? Anksti keliatės, metodiškai dirbat ar kažkaip kitaip? Ar apskritai yra disciplinos, dienotvarkės taisyklės?

– Nemanau, kad yra konkretus tvarkaraštis, kurį galite susidaryti, viskas priklauso nuo jūsų gebėjimo organizuoti savo laiką ir nuo situacijos, kurioje esate. Kartais per vakarą sugebėdavau parašyti 10–15 puslapių, o kartais visai nieko nerašydavau. Tai visada priklauso nuo skyriaus, prie kurio dirbate, ir nuo to, ką iki šiol parašėte. Kartais gali kilti nauja idėja, kuri atrodo dar aktualesnė už tai, ką parašei anksčiau, todėl galiausiai tai pakeiti. Būtent šie dalykai daro didžiausią įtaką disertacijos rašymo procesui.

– Ar nebūna sunku, o gal kartais ir nuobodu, tiek laiko skirti vienai sričiai? Ar būna sunkių akimirkų, vadinamųjų, breakdowns ir kas tokiu metu labiausiai padeda?

– Iš tiesų pasitaiko tokių akimirkų. O pagrindinis iššūkis man buvo, kad visą laiką ne tik mokiausi ir rašiau, bet ir dirbau. Po darbo visą laiką turėjau skirti tyrimams, o daugelį dienų tarp darbo ir studijų tekdavo dirbti iki 16 valandų. Buvo daug dienų, kai jaučiausi, kad labai atsilieku nuo darbo ir turiu labiau susikoncentruoti, jaučiausi taip, lyg išvis nebenoriu tęsti. Tai iššūkiai, su kuriais susiduria dauguma žmonių ne tik darbe ar studijose, bet gyvenime apskritai. Tačiau svarbiausia – išlaikyti motyvaciją, tiksliai žinoti, kodėl darote tai, ką darote, ir koks turėtų būti jūsų projekto rezultatas – tai svarbiausia. Ir man labai pasisekė, kad rašiau disertaciją būtent šia tema, nes hibridinis karas šiuo metu aktualus ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui. Būtent tai ir paskatino mane veržtis į priekį, kad baigčiau darbą, sugalvočiau unikalių pasiūlymų ir galiausiai baigčiau doktorantūrą.

– Ar aplankydavo jausmas „Man pavyko“ ir džiaugdavotės savo ilgo darbo rezultatais?

– Tokių akimirkų buvo daug. Prisimenu, kai stažavausi Vokietijoje, kur atlikau mokslinius tyrimus, sugalvojau keletą naujų teorijų. Geriausias jausmas, kai atrandi naujų teisės spragų, kurios anksčiau nebuvo atrastos. Kai kurie žmonės mano, kad perdedu, kai tai sakau, bet aš tikrai šokinėjau iš laimės, kai pavykdavo paaiškinti tas spragas ir rasti būdų, kaip jas ištaisyti. Kartais idėjų sugalvodavau net miegodamas, o atsibudęs apie jas kalbėdavau toliau.

Viena iš pačių geriausių akimirkų buvo, kai prieš disertacijos gynimą gavau savo darbo kopiją. Kai pamatai jį ant popieriaus, sutvarkytą ir atspausdintą, atrodantį taip, kaip jis turėtų atrodyti – ne tik idėjų rinkinį savo galvoje, – iš tiesų supranti, ką sukūrei. Ir, žinoma, nuostabus jausmas, kai gindamas disertaciją gauni 5 balus iš 5 galimų ir sulauki gerų žodžių iš savo vadovų bei srities profesionalų.

– Kuo jūsų disertacija bus naudinga teisės mokslui?

– Tai gali būti šiek tiek nuobodu tiems, kurie apie šią temą nedaug žino, tačiau rašydamas disertaciją stengiausi, kad ji būtų suprantama ne tik šios srities profesionalams, bet ir paprastam žmogui.

Pati tema išryškina pagrindines spragas, kurias įžvelgiu teisėje, konkrečiai tarptautinėje karinėje teisėje, kai kalbama apie kibernetinį saugumą. Rašydamas ją sugalvojau naujų sprendimų, kaip kovoti su tokiomis problemomis ir užpildyti tam tikras tarptautinės teisės spragas. Mano daktaro disertacijoje yra daug pasiūlymų civilinio tiesioginio dalyvavimo, o ypač kibernetinio saugumo, tema, kuri šiais laikais yra gana aktuali ir sudėtinga. Tiesą sakant, tai aktualu ne tik dabar, bet ir liks aktualu ateityje dėl nuolat kuriamų ir tobulinamų naujų technologijų.