Deimilės mokslo interesų ratas – toks platus, kad net nesitiki, jog tiek aprėpti galėjo gimnazistė. Šimtukais buvo įvertinti lietuvių, anglų, matematikos ir istorijos brandos egzaminai, taip pat Deimilė laikė biologijos ir chemijos egzaminus.
„Galima būtų manyti, kad man pasisekė, bet juk moksle sekasi tada, kai tuo nuoširdžiai domiesi ir įdedi daug darbo. Svarbu būti dėmesingiems pamokose, klausyti mokytojų. Ruošdamasi atsiskaitymams mokykloje, dar pasidomėdavau įvairiomis temomis papildomai, ir man tai labai padėjo. Kai domiesi viskuo plačiau, pamatai sąsajas tarp disciplinų, tampa lengviau perprasti skirtingus dalykus“, – pasakoja Deimilė.
Kalbėdama apie Vilniaus jėzuitų gimnaziją, Deimilė pirmiausia išskiria sukuriamą atvirą diskusijų erdvę ir aukštus akademinius standartus.
„Mokykloje jautėme didžiulę mokytojų pagalbą – jie ne tik atsidavę, stiprūs savo sričių profesionalai, bet ir labai palaikantys žmonės. Lieku ypač dėkinga savo auklėtojai, istorijos mokytojai Astai Jovaišienei ir lietuvių kalbos mokytojai Gerlandai Griškevičienei. Gimnazijoje išmokome vertinti tai, ką turime. Čia per įvairias refleksijas ugdomos stiprios vertybės, veikia puikios vertybinio ugdymo programos“, – pasakoja pašnekovė.
Ji priduria, kad šioje gimnazijoje skatinama klausti, diskutuoti, abejoti ir ieškoti atsakymų: „Mokytojai visada išklauso ir ragina bendrauti. Skatinimas mąstyti ir stipri akademinė pusė – didžiausi šios mokyklos pliusai.“
Deimilė nesureikšmina vien savo pačios mokslo rezultatų: „Esu tikra, kad dauguma abiturientų labai intensyviai ruošiasi egzaminams. O pastangos atneša norimų rezultatų.“
Deimilė sekundei nutyla, užklausta apie kasmetines diskusijas – ar tiksliau tikrus mūšius viešojoje erdvėje – kad brandos egzaminai per sunkūs.
„Suprantama, ir man egzaminai nebuvo lengvi. Reikėjo daug ruoštis – pavyzdžiui, matematikai būtinas ilgalaikis darbas, nes net jei moki konkrečias temas, gali pakliūti nekorektiškas ar nišinis uždavinys ir tuomet prireiks išradingumo, norint jį išspręsti. Dėl to reikia daugiau skaityti, pildyti bazines žinias, tačiau nemanau, jog nekorektiškų uždavinių atsidūrimas valstybiniuose brandos egzaminuose turėtų tapti kasmetine mokinių problema ir aktualija. Mes su bendraamžiais išgyvenome sistemos pokytį, tai nebuvo lengva nei mums, nei mokytojams“, – sako fondo stipendininkė.
Sąlyginės ramybės Deimilei teikė tai, kad teigiamą atsakymą iš pasirinkto universiteto ji gavo dar pernai gruodį.
„Žinodama, kad esu priimta, patyriau mažiau akademinio streso, buvo lengviau susikaupti egzaminams. Supratau, kad viską darau dėl savęs, nebuvo to gniaužiančio spaudimo, jog viskas priklauso nuo egzaminų sezono“, – prisimena ji.
Deimilė jau išvyko studijuoti gyvybės mokslų į Maastrichtą, Nyderlandus. Pasirinkti nebuvo lengva – svarstė apie psichologijos, tarptautinių santykių ir politikos mokslus. Nusvėrė gyvybės mokslų programa.
„Mano interesus atitiko tai, kad ši programa – liberali, studentai gali patys susidaryti savo kursų tvarkaraštį. Pasirinkau apjungtą gyvybės mokslų programą, kurioje – biologija, chemija, neuromokslas ir kitos disciplinos. Tikiuosi, kad tyrinėdama šiuos dalykus, suprasiu, kas man tinka labiausiai. Dabar linkstu prie biotechnologijų ir manau, kad Nyderlanduose ši kryptis yra pakankamai perspektyvi“, – viliasi dabar jau studentė.
Nors mokslai reikalauja daug jėgų, Deimilė sugeba į laisvalaikį sutalpinti daug įvairialypės veiklos. Gimnazijoje ji lankė debatus, vokalo pamokas, grojo gitara (juokiasi, kad kol kas yra pradedančioji, bet labai nori tobulėti). Nuo vaikystės mėgsta skaitymą, todėl mokykloje vedė knygų klubą, su draugais įsitraukdavo ir į kitas užklasines veiklas.
Dar vienas merginai patinkantis užsiėmimas – ilgi pasivaikščiojimai. „Dažniausiai išeinu vaikščioti ilgesniam laikui, tuomet klausausi muzikos, pasikalbu su draugais, o jei yra noro – ir pabėgioju. Tai padeda pailsėti, atpalaiduoja. Kartais, ypač kai susikaupia daug darbų, būna sunkiau atrasti laiko ir prisiversti išeiti iš namų, bet mane motyvuoja aiškus tikslo užsibrėžimas ir jo pasakymas kitam žmogui. Tada jaučiu didesnę atsakomybę sau pačiai, tampa lengviau įvykdyti planus“, – sako mergina.
Šiandien Deimilė jau gyvena naujojo etapo ritmu Maastrichte. Nors netrūksta natūralaus jaudulio, jį nusveria smalsumas ir pasiruošimas pokyčiams.
„Suprantu, kad dabar daug kuo turėsiu pasirūpinti pati – dalykais, apie kuriuos anksčiau nereikėdavo net susimąstyti. Labai pasiilgsiu šeimos ir Vilniaus, tačiau paskutinėje klasėje pajutau, kad esu pasiruošusi žengti šį žingsnį. Nauji žmonės, patirtys ir atradimai – įkvepiantis jaudulys“, – šypsosi stipendininkė.