Gabijos Matkutės (LMTA) nuotr.
Mindaugas Tomas pasakoja kilęs iš meniškos giminės: močiutės brolis – rašytojas, dėdė chorvedys, tarp giminaičių buvo dailininkų. Mama ir tėtis, tiesa, nėra meno profesijų atstovai, tačiau senelis, charizmatiškas liaudies muzikantas, regis, visą savo muzikinę aistrą perdavė vaikaičiams. Ne tik Mindaugui Tomui – ir jo broliui bei seseriai. Brolis Žilvinas Steponas Miškinis dainuoja Diuseldorfo operos teatre, o sesuo Gabrielė Miškinytė studijuoja muzikinį teatrą.
„Senelis nebuvo profesionalas, bet turėjo įspūdingą balsą, grodavo, dainuodavo, aktyviai dalyvaudavo renginiuose. Matyt, mums visiems šie genai „persikėlė“. Būdamas vaikas, grojau jo armonika, lumzdeliu. Nuo pirmos klasės lankiau muzikos mokyklą, tiesa, ją baigęs stabtelėjau, dar svarsčiau, ar tikrai muzika – mano kryptis. Vis dėlto visada žinojau, kad turiu gerą balsą, tai buvo ne kartą įvertinta. 11 klasėje į stojau į J. Tallat-Kelpšos konservatoriją, paskui – į Lietuvos Muzikos ir teatro akademiją. Šiemet sėkmingai pabaigiau magistro mokslus, su pedagogės Irenos Milkevičiūtės pagalba, taip pat esu LNOBT solistas stažuotojas“, – pasakoja Mindaugas Tomas.
Į operos teatrą dainininkas buvo pakviestas, kai baiginėjo bakalauro studijas. „Pirmasis vaidmuo buvo Studentas „Hofmano istorijose“. Buvau įsitikinęs, kad, iš tikrųjų būdamas studentas, idealiai tinku tam vaidmeniui“, – juokiasi pašnekovas.
Po emociškai įtemptų metų, kai vienas vaidmuo vijo kitą, Mindaugas Tomas labai džiaugiasi artėjančia vasara ir atokvėpiu, tačiau ir vasarą turės ruoštis naujiems projektams. Jau aišku, kad rudenį jis dainuos Broniaus Kutavičiaus operoje-poemoje „Strazdas – žalias paukštis“.
„Vaidmuo sunkus, nebus lengva jį įveikti. Bet ruoštis vaidmenims, jei nereikia beprotiškai skubėti, man labai patinka. Smagu, kai galiu ramiai atsikelti, pasportuoti, parepetuoti su pianistu. Noriu daugiau laiko skirti sau, atsigauti“, – apie poilsį, derinamą su muzika, svajoja Mindaugas Tomas.
Labai gražu, kai žmonės daro dalykus, kurių neprivalo daryti ir taip įkvepia kitus. Tai paskata, leidžianti optimistiškai žvelgti tolyn.
Dainininkas neturi tikslo baigęs studijas išvykti į užsienį ir siekti karjeros kitoje šalyje.
„Nesakau galimybėms „ne“ ir neketinu užsidaryti vienoje vietoje, bet labai norėčiau gauti darbą Nacionaliniame operos teatre. Nemanau, kad reikia kažkur pabėgti, norint būti geru menininku. Man čia sudaromos geros sąlygos, patikimi svarbūs vaidmenys – vienas iš jų pagrindinis, Marčelo vaidmuo G. Puccini operoje „Bohema“. Beje, šią partiją teko atlikti ir Bulgarijos teatre. Turiu daug galimybių pasireikšti kaip menininkas, organizuojami koncertai, dalyvauju perklausose – viskuo labai džiaugiuosi ir manau, kad galiu tęsti karjerą Lietuvoje“, – planuoja Mindaugas Tomas.
Jis priduria, kad geras menininkas, ko gero, turi jaustis tvirtai ten, kur jis yra: „Sutinku, praplėsti akiratį – labai gerai, todėl noriu važinėti į stažuotes, semtis žinių, dalyvauti tarptautiniuose konkursuose, įgauti patirties tarptautinėse scenose, ir tuomet parvežti šią patirtį į Lietuvą.“
Kas labiausiai pakylėja operos solistą – publikos pripažinimas ar vidinis įsitikinimas, kad vaidmenį pavyko atlikti gerai?
„Grįžtamasis publikos ryšys išties labai malonus. Mano pirmieji sėkmingi kartai scenoje suteikė vidinio užtikrintumo. Nebeliko nepasitikėjimo, jau turiu pagrindus ir galiu siekti tik dar daugiau. Esu viduje ramus dėl savo specialybės. Jaudulys, kuris visada išlieka, labiau susijęs su tuo, kad noriu paveikiai atlikti vaidmenis ir žinau, kad galiu tą padaryti“, – sako dainininkas.
Jis priduria, kad Kazimiero Motiekos fondo stipendiją ketina panaudoti perklausoms, mokymams, stažuotėms. „Tai ir finansinė paskata, bet taip pat labai gražu, kai žmonės daro dalykus, kurių neprivalo daryti ir taip įkvepia kitus. Tai paskata, leidžianti optimistiškai žvelgti tolyn“, – šypsosi Mindaugas Tomas.